Nuo Viduramžių alaus darymas, kaip ir duonos kepimas buvo moterų darbas, tačiau pirmojo tūkstantmečio pabaigoje situacija pasikeitė.Alaus gaminimas perėjo į vienuolynus, ypač Olandijoje ir Belgijoje. Vienuolių alus buvo skanus ir kokybiškas. Pradžioje alus buvo daromas maisto užgėrimui ir pasninkui, tačiau kai vienuoliai suprato koks tai geras gėrimas, tai ėmė gaminti ir pardavimui. Vienuoliai – Benediktinai buvo didžiausi aludariai. Viduramžiais Vokietijoje buvo apie 500 vienuolynų su alaus daryklomis. Dažniausiai šalia tokių vienuolynų būdavo dideli vandens telkiniai su vandens malūnais salyklui sumalti. Labai daug 13-14 amžiuje statytų alaus daryklų buvo sugriauta II pasaulinio karo metu. Anglijoje labai daug vienuolynų alaus daryklų buvo sunaikinta Henriko VIII valia, reikalaujant katalikų bažnyčiai.
Valstybė, pamačiusi alaus darymo pelningumą, bandė apmokestinti alaus gamybą. Bet tam nepavykus uždraudė vienuoliams pardavinėti alų ir pamažėle perėmė alaus darymą į savo rankas. Po Reformacijos ir bažnyčios įtakos valstybei susilpnėjimo aludarystė tampa komercine.
Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie alaus darymą pardavimui datuojami 1088 m. Čekijoje pirma alaus darykla veikė Černevicės mieste 1118 m. Tačiau čekai turėjo teisę daryti alų ir namuose, bet jį naudoti tik savo poreikių tenkinimui. Karalius Wenceslas įtikino Popiežių atšaukti draudimą alaus darymui, todėl tautiečių buvo pavadintas Geruoju Karaliumi.
Tai laikoma Čekijos alaus pramonės pradžia. 16 amž. alaus daryklų Čekijoje mokesčiai miestų municipalitetams sudarė 87% nuo visų municipalinių įmokų.
Jau 1372 m.Miunchene, turinčiame tik 11300 gyventojų, buvo 21 alaus darykla. 14 amž. Bremeno ir Hamburgo aludariai jau eksportavo alų, o Hansa net ir į Indiją. Vienas žymiausių senosios Europos aludarių buvo Flandrijos karalius Gambrinus. Jis sugalvojo aludario licenziją , kuri leido aludariui naudoti savus ingradientus ir grūdų mišinius alaus darymui.
Į Ameriką alus pirmą kartą pateko su Kristupo Kolumbo paskutine ekspedicija 1502 m. Ten jis taip pat išpopuliarėjo. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad JAV prezidentai Džordžas Vašingtonas ir Tomas Džefersonas turėjo namuose nedideles alaus daryklas. Jau 1880 m. JAV buvo apie 2300 alaus daryklų.
1516 m. balandžio 23 d. karalius Vilhelmas IV paskelbė alaus grynumo įstatymą (Reinheitsgebot), kuris nustatė, kad alus daromas iš miežių, apynių ir vandens. Tai yra pats seniausias valstybės išleistas įstatymas, susijęs su maisto kokybe.
Dabar jau beveik kiekvienas alų geriantis žino, kad alaus be mielių nepadarysi. Dar 1323 m. Niurberge aludariai pastebėjo, kad yra dvi alaus rauginimo technologijos, kuriose alus gali būti fermentuojamas su viršutinio arba apatinio rauginimo mielėmis.
Apie 15 amž. susiformavo tradicinio angliško ale gamyba, kuriam daryti buvo naudojamas salyklas, mielės ir vanduo. Įprastinis Europoje alus (beer) atsirado Flandrijoje pradėjus vietoje žolių ir prieskonių naudoti apynius. Pagal rašytinius šaltinius žinoma, kad jau 8-9 amž. vokiečiai Hallertau regione augino apynius, kurie nuo tada buvo pradėti naudoti aludarystėje. Pirmą kartą apyniai buvo pradėti naudoti Brabanto vienuolyno alaus darykloje, dabartinės Belgijos teritorijoje.